|
|
Kaip atskirti sveika suni nuo sergancio?
Šunys suserga gana dažnai. Sėkmingam gydymui ir infekcinių ligų plitimo profilaktikai labai svarbu laiku diagnozuoti ligą.
Gyvūnai pasiskųsti savo negalavimu negali, todėl šeimininkas turi tinkamai juos šerti ir prižiūrėti, laiku pastebėti ligos simptomus, suteikti pagalbą, žinoti, kuriais atvejais gyvūnus reikia izoliuoti nuo žmonių ir kitų gyvūnų. Kreipiantis pagalbos į veterinarijos specialistą, labai svarbu, kad šuns savininkas apibūdintų negalavimus ir elgsenos pakitimus.
Pagrindiniai sveiko šuns požymiai yra: judrumas, blizgantis kailis, geras apetitas, lygus kvėpavimas, drėgna ir šalta nosis, reguliarūs defekacijos ir šlapinimosi procesai.
PAGRINDINIAI SUSIRGIMAI
Pasiutligė.
Pasiutligė – ūminė virusinė liga, pavojinga žmonėms, šunims ir kitiems šiltakraujams.
Užsikrečiama nuo sergančio gyvūno įkandimo arba patekus seilėms ant pažeistos odos arba gleivinių
Ligos eigoje pažeidžiama nervų sistema: padidėja sujaudrinimas, paralyžiuojami galūnių ir kvėpuojant dalyvaujantis raumenys. Liga visada baigiasi mirtimi.
Šunų pasiutligė gali būti skirtingų formų.
Agresyvi ligos forma pasireiškia šiais simptomais: gyvulys pasidaro vangus, slepiasi nuo žmonių, ieško tamsių vietų, blogai arba visai neėda. Kartais sergantis šuo atvirkščiai tampa per daug meilus, laižo žmogaus veidą ir rankas.Užsikrėtę gyvūnai bando ryti neėdamus daiktus: akmenis, pagalius, skudurus. Vėliau atsiranda svarbiausias ligos simptomas – dėl gerklų raumenų spazmų šuo nebegali nuryti vandens. Agresyvumo stadijoje šuo puola ir kandžioja žmones ir gyvūnus. Po kai kurio laiko šuniui dingsta balsas, paralyžiuojami žandikauliai, iškrenta liežuvis, intensyviai bėga seilės. Mirties priežastimi būna širdies ir kvėpavimo raumenų paralyžius. Liga trunka nuo 3 iki 11 dienų.
Rami arba paralyžinė forma pasitaiko gana dažnai. Sergantis šuo pasidaro labai meilus, laižo šeimininkui veidą ir rankas. Bet jo seilėse yra pasiutligės viruso ir tokia forma irgi labai pavojinga. Palaipsniui šuo pasidaro neramus, dėl raumenų paralyžiaus nukąra apatinis žandikaulis, prasideda seilėtekis, šuo negali ryti. Mirtis ištinka po 2-4 dienų.
Atipinė forma pasireiškia gastritais ir enteritais (vėmimas, viduriavimas kraujais).
Įtarus pasiutligę, šuo kuo skubiau izoliuojamas ir nedelsiant kreipiamasi į veterinarijos specialistus.
Naminiai gyvūnai kasmet turi būti skiepijami nuo pasiutligės
Šunų maras.
Šunų maras – ūminė, virusinė liga. Maru gali sirgti visi šunys, nepriklausomai nuo veislės, lyties ar amžiaus.
Liga pasireiškia kūno temperatūros pakilimu, akių gleivinės, kvėpavimo ir virškinimo trakto uždegimais.
Mirtingumas labai didelis – apie 80 % susirgusių ir negydomų šunų nudvesia.
Ligos formų yra daug:kvėpavimo takų, žarnyno, mišri, atipinė. Maždaug po 2-3 savaičių nuo ligos pradžios šuniui prasideda nervinė forma – paralyžiai, traukuliai, epilepsiniai priepuoliai, nervinis tikas. Prasidėjus nervinei formai, gyvūnai labai retai pasveiksta.
Parvovirusinis gastroenteritas.
Parvovirusinis gastroenteritas – liga, pažeidžianti šunų virškinimo trakto gleivinę. Negydant dažniausiai baigiasi gyvūno mirtimi. Mažiems šuniukams gali pasireikšti širdies raumens pažeidimu.
Pirmieji ligos požymiai pasireiškia po 2-4 dienų po apsikrėtimo. Šuo vemia, viduriuoja kraujais, vidurių kvapas specifinis, labai nemalonus.
Negydant šuo miršta per 2-5 dienas nuo dehidratacijos (skysčių netekimo).
Gydymui naudojami specifiniai serumai (duodantys labai gerų rezultatų), taikomas simptomatinis gydymas.
Vienintelė profilaktinė priemone yra vakcinavimas. Šuniukai vakcinuojami nuo 8 savaičių amžiaus.
PROFILAKTINIAI SKIEPAI
Paprastai skiepijama nuo 8 savaičių amžiaus. Vakcinuojami tik sveiki, dehelmintizuoti, be išorinių parazitų šuniukai.
Daromas kompleksinis (polivalentinis) skiepas prieš marą, parvovirusinį gastroenteritą, hepatitą, leptospirozę ir paragripą.
12 savaičių amžiaus (po 3-4 savaičių po pirmo skiepo) atliekama vadinama revakcinacija – pakartojamas polivalentinis skiepas ir padaroma vakcinacija prieš pasiutligę.
Šunims iki metų amžiaus reikia daryti skiepus su revakcinacija.
Išimtiniais atvejais, kai yra labai didelis pavojus užsikrėsti virusinėmis ligomis, šuniukus nuo 6 iki 8 savaičių galima skiepyti specialia vakcina. Imunitetas po tokio skiepo išsilaiko 3-4 savaites.
Įtarus, kad šuneliai galėjo užsikrėsti, bet kokio amžiaus gyvūnams galima injekuoti specifinį hiperimuninį serumą. Imunitetas po jo išsilaiko maždaug apie 3 savaites.
Suaugusiems šunims atliekamas vienas kompleksinis skiepas su pasiutlige per metus.
Skiepus turi atlikti patyręs veterinarijos gydytojas, pirma apžiūrėjęs gyvūną. Reikalaukite, kad skiepo atlikimas būtų pažymėtas šuns vakcinavimo pažymėjime .
Iš gyvūnų auginimo ir laikymo Vilniaus mieste taisyklių.
Veterinarijos reikalavimai:
43. Visi šunys bei kiti gyventojų laikomi gyvūnai, potencialūs pasiutligės platintojai, kasmet turi būti skiepijami, jeigu kitaip nenurodyta Veterinarinės tarnybos pažymėjime. Rekomenduojama šunis kasmet skiepyti ir nuo maro, infekcinio hepatito, gastroenterito, taip pat atlikti dehelmintizaciją. Jauni šunys pirmą kartą skiepijami suėjus 3 mėnesiams.
44. Jei šuo, katė ar kitas gyvūnas apkandžiojo, apdraskė ar kitaip sužeidė žmones, gyvūnus, savininkas apie tai nedelsdamas turi pranešti sveikatos apsaugos įstaigai ir Veterinarijos tarnybai. Savininkas šį gyvūną turi izoliuoti 10 parų ir sudaryti sąlygas veterinarijos specialistui jį stebėti.
45. Jei šuo, katė nugaišo dėl nežinomų priežasčių būtina išsaugoti lavoną ir pranešti apie gyvūnų karantino tarnybai.
ALERGIJOS
| Trumpai apie alergijas |
|
|
Dažniausia alergijų priežastimi būna ektoparazitai (blusos, plaukagraužiai, įvairių rūšių niežų erkės), pašaras ir įvairūs aplinkoje esantys alergenai, kurių yra nustatyta apie 50 (sukelia atopinį dermatitą). Kiek rečiau alergijų priežastimi būna endoparazitai (askaridės, įvairių rūšių kaspinuočiai), medikamentai (sukelia dilgėlinę, o retais atvejais net anafilaksinį šoką), įvairių sistemų organų ligos.
Priežastį, dėl ko atsirado alergija, dažnai sunku nustatyti. Alergijų simptomai gyvūnams gali būti labai įvairūs, bet pagrindinis požymis yra kasymasis. Vienais atvejais gyvūnai kasosi nugarą, juosmens, menčių sritį, kitais - snukį į žemę, kasosi apie akis , drasko ausis, laižosi ir kandžioja kojas, kaso pilvą.
Pradėjus gyvūnui kasytis, reikia būtinai kreiptis į veterinarijos gydytoją. Nerekomenduojame gyvūnų savininkams pradėti gydymą , nepasitarus prieš tai su gydytoju. Nes labai dažnai gydymas , kurį jie taiko savarankiškai, būna netinkamas, iškreipia klinikinį susirgimo vaizdą, tuo dar labiau apsunkindamas tikslios diagnozės nustatymą.
Šunų maras - paskutiniu metu gana dažnai pasitaikantis susirgimas. Apie 10 metų mėsėdžių maras Lietuvoje buvo nesutinkamas arba pasitaikydavo labai retai. 2002 m. kovo - balandžio mėnesiais buvo užregistruoti pirmi šunų maro atvejai. Susirgimas, įgaudamas vis didesnį pagreitį, per trumpą laiką išplito visoje Respublikoje.
Paprastai maro eiga būna ūmi arba poūmė. Skiriamos 4 maro formos: kvėpavimo organų, žarnų, odos ir nervinė.
Būdingi susirgimo požymiai yra aukšta kūno temperatūra, pūlingos išskyros iš akių ir šnervių, katariniai kvėpavimo organų ir virškinamojo trakto uždegimai. Susirgimui praeinant, po kelių savaičių ar mėnesių gali atsirasti nervų sistemos pažeidimo reiškinių, paraudimų odoje, sustorėja ir suskyla pėdelės.
Labai dažnai susirgimą komplikuoja antrinė bakterinė infekcija (salmonėlės, pasterelės).
Šunų marą sukelia Paramyxoviridae šeimos virusai.
Pirmą kartą liga aprašyta 1905 m. Sergantys šunys virusus išskiria su visais organizmo sekretais ir ekskretais. Užsikrečiama per virškinamąjį traktą ir kvėpavimo takus. Labai pavojingas virusų platinimo šaltinis yra užsikrėtę, bet kliniškai sveiki šunys. Susirgimui jautriausi 4-6 mėnesių šuniukai, tačiau didžiausias sergamumas pastebėtas vyresnių nevakcinuotų šunų tarpe.
Gimę šuniukai turi pasyvų imunitetą, gautą iš motinos, kuris išsilaiko iki 8 savaitės po gimimo.
|
|
EGZOTISKU VEISLIU SUNYS IR JU ALERGIJOS
| Ar egzotiškų veislių šunų oda labiau reaguoja į pašarą? |
|
Skaitytoja Meilė Kundrotienė rašo: “Mūsų šeimai labai patinka šarpėjų veislės šunys, tačiau girdėjome, kad jų oda labai jautri, ir kartais tenka dėl to vargti. Ar tiesa? Gal paaukotumėte vieną žurnalo puslapį ir atsakytumėte į mus, o gal ir daugiau skaitytojų dominantį klausimą?”
Pakalbinome kaunietę biomedicinos mokslų daktarę Giedrę Augonytę.
- Ar tikrai egzotiškų veislių savininkams ir veterinarams tenka vargti dėl šunų odos ligų?
- Ši nuomonė – klaidinga. Sveikatos sutrikimų šarpėjai turi tiek pat, kiek ir kiti šunys. Jiems, kaip ir visiems naminiams gyvūnams, būtinas subalansuotas ėdalas, odos ir kailio priežiūra, švara, grynas oras. Apie šarpėjus mažokai žinoma, todėl ir sklando visokių gandų.
- O kokia jūsų nuomonė apie šarpėjus?
- Nuostabūs gyvūnai, nuostabi ir jų istorija. Kinų šarpėjai buvo koviniai šunys ir daugelį amžių gyveno Pietų Kinijoje. Pavadinimą jie gavo dėl kailio - “šarpėj” kiniškai reiškia smėlio oda. Kinų šarpėjų lemtis galėjo būti tragiška. 1940 metais revoliucionieriai nusprendė, jog šių šunų laikymas – nedovanotina prabanga ir už juos privalu mokėti didelius mokesčius. Buvo išleistas dekretas masiškai naikinti šarpėjus. Kai 1970 metais jų liko tik keletas, JAV kinologai pasiryžo išsaugoti retą veislę. Šiuos šunis apibūdinčiau taip: hipopotamo išvaizda, jaguaro šuolis, filosofo išraiška, kario ir jauniklio siela. Jie labai ištikimi ir prieraišūs, pasitikintys savimi, turi medžioklinio ir sarginio šuns instinktų. Jie tarsi įkūnija viską, ko reikia žmogui. Gali apginti žmogų ir apsaugoti namus. Šarpėjai stropūs, energingi ir bebaimiai. Dažniausia šarpėjus prispaudžia priešininką jam neįkąsdamas. Labai akyli.
- O kokie jie šeimoje, su vaikais?
- Vaikus ypač myli, gali ilgai žaisti, atleidžia išdaigas, nes yra kantrūs. Jie švelnūs ir linksmi.
- Ir vis tik manoma, kad trumpaplaukiai labiau linkę sirgti odos ligomis, ypač alergija. Apibūdinkite šią ligą.
- Manau, kad trumpaplaukių odos negalavimų nepaslepia gaurai, todėl susirgimas greičiau pastebimas. Alergija serga ir koliai, spanieliai, afganų kurtai. Šią ligą sukelia pašaro alergenai. Jeigu į organizmą patenka alergenas, imuninė sistema jį atpažįsta ir pagamina neutralizuojančius antikūnius. Tačiau kai jis patenka antrąsyk, imuninė sistema reaguoja agresyviau – pasirodo alerginė reakcija.
Ilgai šeriant šunį tuo pačiu ėdalu, prasideda organizmo hipersensibilizacija (perdėtas jautrumas tam tikriems produktams). Manoma, kad alergiją sukelia pašare arba jo prieduose esantys baltymai.
- Ar alergija išsivysto tik nuo netinkamo ėdalo?
- Ne, ji gali prasidėti ir po virškinamojo trakto susirgimų. Be to, iki šiol menkai žinoma, kokie pašarai sukelia odos alergines reakcijas, todėl viską nurašyti vien netinkamam pašarui negalima. Vyrauja nuomonė, jog dažniausiai alergiją sukelia jautiena (70 proc.), pieno produktai, kiauliena, kviečiai, kiaušiniai, kukurūzai ir soja. Tačiau pasitaiko alergija žuvies produktams, pupoms, arklienai ir pan.
- Kokie gyvūnai jautresni šiam susirgimui ir kaip liga pasireiškia ?
- Alergija gali susirgti ir jauni, ir seni šunys. Dar kartą pabrėžiu: ja gali sirgti bet kokios veislės šunys, ne vien egzotiškieji šarpėjai. Liga gali būti ūmi ir lėtinė. Ji pasireiškia stipriu niežuliu, nesusijusiu su metų laiku. Dažniausiai išberiamos ausys, pažastys, letenos, kirkšnys. Blogiau, jei liga komplikuojasi ir prasideda bakterinė arba grybelinė infekcija, seborėja. Visais atvejais ligą diagnozuoja veterinaras, atlikęs tam tikrus tyrimus. Jis ir skiria vaistus bei specialų pašarą.
- Pakalbėkime apie vadinamąją “šunų dietą”. Kas tai?
- Tai specialus ėdalas, padedantis lengviau įveikti alergiją. Pasaulyje nemažai firmų gamina tokias “dietas”, aš rekomenduočiau tą, su kuria esu geriau susipažinusi – SPECIFIC CDD. Šis pašaras yra visavertis, jo sudėtyje - ryžiai, kiaušiniai ir vitaminų bei mineralų mišinys. Jis tinka sergantiems ne vien alergija pašarui, bet ir kasos nepakankamumu, kai šunį kamuoja skrandžio bei žarnyno sutrikimai, akmenligė.
- Kas ypatinga įvyksta gyvūno, ėdančio šį ėdalą, organizme?
- SPECIFIC CDD skatina šarminio šlapimo išsiskyrimą, kitaip sakant, jis valo organizmą. Be to, lengvai virškinamas, jame ribotas sudedamųjų dalių kiekis, todėl jautresni gyvūnai, kurie anksčiau vemdavo, viduriuodavo, neįsisavindavo kokio nors pašaro, SPECIFIC CDD suvirškina gerai (jų organizmui naujos sudėties maisto produktai pasirodo esą priimtini).
Rekomenduojama paros normą sušerti per 3 - 5 kartus, neapsunkinti gyvūno virškinamojo trakto. Nepatarčiau šiuo pašaru šerti šuniukų bei šuningų kalių ir tų gyvūnų, kuriems nustatytas perdėtas jautrumas kiaušiniams bei ryžiams.
Na, o jeigu jūsų skaitytoja Meilė Kondrotienė įsigys šarpėjų ir bijos, kad jis nesusirgtų alergija, iš karto gali parinkti savo šuniukui tinkamą SPECIFIC pašarą
(yra ir mažiems šuniukams) – tada tikrai “dietinio” pašaro jos augintiniui neprireiks.
|
|
AR STERILIZUOTI?
| Kastruoti, sterilizuoti - kada ir kodėl? |
|
|
Tenka pripažinti , kad kasmet gimstančių šuniukų ir kačiukų skaičius yra gerokai didesnis negu gerų žmonių, norinčių ir galinčių juos auginti. Dėl to tūkstančiai sveikų gyvūnų yra sunaikinami arba išmetami valkatauti.
Iš kastravę ar sterilizavę gyvūną jūs netik prisidėsite prie beglobių šunų ir kačių skaičiaus mažinimo. Šios procedūros yra vienas paprasčiausių ir saugiausių būdų ateityje išvengti jūsų augintinio sveikatos problemų.
Ką reiškia kastracija ir sterilizacija?
Prieš operaciją gyvūnas turi būti nešertas mažiausiai 12 val. Kastracija atliekama patinams - prapjaunama mašnelė ir pašalinamos sėklidės. Sterilizacija yra patelės gimdos ir kiaušidžių pašalinimas. Tai sudėtingesnė už kastraciją procedūra, kadangi būtina atverti pilvo ertmę. Abi šios operacijos atliekamos tik su bendra narkoze, todėl yra visiškai neskausmingos. Savo augintinį galite pasiimti jau tą pačią dieną, kai tik baigiasi narkozės poveikis.
Kokia sterilizacijos/kastracijos nauda?
Katės . Kačių ruja pasireiškia mažiausiai keletą kartų per metus, o kačiukus vesti ji gali iki pat gilios senatvės. Rujos metu katės elgesys labai pasikeičia - ji kniaukia, raičiojasi ant nugaros, tampa dirgli, gali pradėti šlapintis name ar bute.
Kalės paprastai rujoja du kartus per metus. Ruja trunka vidutiniškai 3 savaites. Pasireiškia kraujavimu iš lytinių takų, padidėjusiu šunų dėmesiu. Šiuo laikotarpiu jūs turite nuolat saugoti savo augintinę nuo atsitiktinio susikergimo, kitaip turėsite nepageidaujamų šuniukų ar kačiukų lizdą. Be to nėštumas ir gimdymas yra savotiškas stresas gyvūnui ir šiaip neigiamai veikiantis faktorius.
Gana didelis procentas vyresnio amžiaus nesterilizuotų kalių susrega pūlingu gimdos uždegimu - piometra. Klininkiniai šio susirgimo simptomai būna silpnai išreikšti, todėl į veterinarijos gydytoją savininkai su savo augintinių dažniausiai kreipiasi kai liga jau būna pažeidusi inkstus, kepenis ir pan. Gydymas šiuo atveju tik chirurginis - šalinama gimda ir kiaušidės.
Patelių sterilizacija yra viena dažniausių pilvo ertmės operacijų veterinarijos praktikoje, nes vis daugiau gyvūnų savininkų ryžtasi išvengti problemų, susijusių lytiniais instinktais. Be abejo, tai labai sveikintina tendencija, nes tokiu būdu ne tik mažėja valkataujančių gyvūnų populiacija, bet ir sudaromos prielaidos patelėms vyresniame amžiujeišvengti daugelio lytinių organų patologijų. Sterilizavę savo augitinę, jūs išvengsite visų minėtų problemų. Be to, moksliškai įrodyta, kad ankstyva sterilizacija iki minimumo sumažina piano liaukos vėžio tikimybę.
Patinams. Kai kuriems lytiškai subrendusiems šunims pasireiškia nepageidautina elgsena, susijusi su lytiniu instinktu - agrasyvumas, lipimas nat kitų šunų ar net žmonių. Patinas iš labai toli užuodžia rujojančios patelės feromonus, todėl gali nubėgti toli nuo namų ieškodamas kalės ar katės. Dėl to atsiranda rizika, kad tokių paieškų metu jis pateks po automobilio ratais. Katinai yra linkę įsivelti į konkurencines kovas us savo gentainiais ir dėl to tampa veterinarijos gydyklų pacientais. Be to, nekastruotas katinas šlapimu žymi savo teritoriją net ir kambaryje, o tai - nemalonus ir sunkiai panaikinamas kvapas.
Laiku kastravę savo augintinį, išvengsite visų šių problemų. Šunims
kastracija turi dar vieną teigiamą efektą - vyresniame amžiuje jie neserga prostatos ligomis.
Kada kastruoti/strerilizuoti?
Paprastai ši operacija atliekama 6 mėn. amžiaus gyvūnams. Pagrindinis motyvas - vyresniam gyvūnui yra mažesnė anestezijos rizika. Tačiau dabar daugelis veterinarų naudoja pažangiausias narkozės technologijas ir rekomenduoja operuoti netgi 8 savaičių amžiaus gyvūnėlius. Nėra jokių įrodymų, kad tokia ankstyva sterilizacija/kastracija kaip nors įtakoja tolesnį gyvūno augimą.
Bet kuriuo atveju veterinarijos gydytojas mielai aptars su jumis geriausią sterilizacijos/kastracijos laiką.
Kada yra per vėlu kastruoti/sterilizuoti?
Šiai procedūrai nėra jokios amžiaus ribos. Be jokios abejonės, galima operuoti gyvūną kai įsgijote jau suaugusį. Taip pat galima sterilizuoti individus, kurie jau turėjo palikuonių ir toliau jau nebus naudojami veisimui.
Patinus irgi galima kastruoti vyresnio amžiaus. Tačiau reikia žinoti, kad senstant šuniui ar katinui lytiniai instinktai taip pat silpsta, kaip ir su tuo susijusi nepageidautina elgsena. Senesniems šunims dažnai atsiranda prostatos patologijos, todėl kastracija rekomnduotina kaip gydymo metodas.
Ar sterilizacija/kastracija pavojinga?
Visos operacijos, atliekamos su bendra narkoze, yra susijusios su tam tikra rizika. Apie tai išsamiau jums paaiškins veterinarijos gydytojas.
Ar mano gyvūnas po operacijos nutuks ir taps tingus?
Sterilizacija/kastracija neturi jokio ryškesnio poveikio jūsų augintinio charakteriui, išskyrus tai, kad išnyksta lytinis potraukis ir su susijusi elgsena. Be to daugelis savininkų pastebi, kad jų agintiniai tapo meilesni, žaismingesni.
Ar teisingas teiginys, kad jūsų augintinė bent kartą turi atsivesti palikuonių?
Egzistuoja senas mitas, kad patelės sveikatai labai naudinga bent kartą turėti palikuonių. Šis teiginys niekuo nepagrįstas ir visiškai neteisingas. Nei nėštumas nei gimdymas neturi jokios įtakos tolesniam gyvūno gyvenimui. Tai tik savotiškas stresas tiek jums , tiek jūsų augintiniui.
Ar sterilizacija/kastracija yra brangi procedūra?
Skirtingoje gydyklose sterilizacijos/kastracijos kainos skiriasi. Tai priklauso nuo gydyklos geografinės padėties bei operacijai naudojamų medžiagų, medikamentų ir aparatūros kokybės.
Patinų kastracija techniškai yra paprastesnė, taigi ir pigesnė už patelių sterilizaciją. Bet kuriuo atveju sterilizuoti patelę bus daug pigiau, negu susilaukti nepageidautinų palikuonių. Nėščia kalė ar katė daugiau suėda, jai reikalinga didesnė priežiūra. Gali būti, kad jūsų gyvūnui reikės suteikti gimdymo pagalbą ar atlikti Cezario pjūvį, o tai jau nemenkos išlaidos. Šuniukams ar kačiukams taip pat reikalinga nuolatinė priežiūra, be to - turėsite jiems rasti tinkamus šeimininkus.
Kada nerekomenduojama sterilizuoti patelių?
Labai svarbu yra žinoti, kada nerekomenduojama atlikti sterilizaciją. Pirmiausiai visiškai tam netinkamas laikas tiek kalei, tiek ir katei yra rujos periodas, nes tuomet būna didesnė pooperacinių komplikacijų tikimybė. Kalėms nederėtų to daryti porujo fazėje, kadangi gali išsivystyti tariamo nėštumo simptomai. Idealiausias laikas kalytei sterilizuoti yra maždaug 3 mėn. Po tikrosios rujos. Tuo tarpu kates galima operuoti iškart pasibaigus rujai.
Reikia žinoti, kad tam tikrų veislių kalėms po sterilizacijos gali įšsivystyti labai nemaloni komplikacija - šlapimo nelaikymas, kuris gana sunkiai gydomas. Taigi, prieš ryžtantis sterilizacijos operacijai, būtina aptarti visus šiuos aspektus su veterinarijos gydytoju.
|
|
NESTUMAS
| |
| |
| Nėštumas |
|
|
Nėštumas tęsiasi 58-65 dienas. Pirmoje nėštumo pusėje kalės niekuo nesiskiria nuo nenėščių. Po mėnesio po kergimo jos pasidaro ramesnės, lėčiau juda, vengia šokinėti, daugiau miega, padidėja apetitas. Nuo penktos nėštumo savaitės palaipsniui padidėja pilvas, pribrinksta pieno liaukos. Prieš kelias dienas iki gimdymo iš pieno liaukų gali skirtis pienas.
Nėštumo požymiai:
| Simptomai |
Iki gimdymo liko ne daugiau kaip |
|
Pradeda didėti pilvas ir kalė priauga svorio
|
30-35 dienos
|
|
Kilpos pabrinkimas, gali pasirodyti išskyros
|
20 dienų
|
|
Pabrinksta pieno liaukos, per pilvo sieną galima apčiuopti šunelius
|
15-20 dienų
|
|
Pieno atsiradimas
|
3-2 dienos
|
|
Kūno temperatūros kritimas 1,5-2 °C, apetito sumažėjimas arba visiškas nebuvimas
|
1 diena
|
Pirmoje nėštumo pusėje ypatingų laikymo sąlygų nereikia. Kales galima dresuoti, reikia tik pailginti pasivaikščiojimų laiką ir vengti nuovargio.
Antroje nėštumo pusėje kalė turi ilsėtis, daug vaikščioti, ją reikia saugoti nuo smūgių, neleisti šokinėti. Maudyti per šį laikotarpį nerekomenduojama. Racione turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų.
Netikras nėštumas.
Kai kurioms kalėms, nepriklausomai nuo to, buvo jos kergtos ar ne, veikiant hormoniniams organizmo pakitimams, pasireiškia visi nėštumo, šuniavimosi ir motininio instinkto pasireiškimo simptomai. Toks elgesys vadinamas netikruoju nėštumu.
Kad kalei greičiau baigtųsi toks periodas, reikia atimti iš jos visus suneštus žaislus, panaikinti jos padarytą guolį, ilginti pasivaikščiojimų trukmę ir nukreipti jos dėmesį į kitą veiklą. Galima paskirti paros badą. Jeigu išsiskiria daug pieno, patartina apriboti skysčių kiekį. Taip pat reikia pasitarti su patyrusiu veterinarijos gydytoju.
|
|
|
|
|
SUNIAVIMASIS,MAITINANCIOS KALES PRIEZIURA
| Šuniavimasis, maitinančios kalės priežiūra |
|
|
 Prieš gimdymą kalei reikia paruošti izoliuotą vietą, kad jos niekas netrukdytų. Guoliui naudojamas lengvai valomas kilimėlis arba plonas čiužinys, kuriuos reikia aptraukti audiniu iš natūralios medžiagos.
Prieš 2-3 dienas iki numatomo gimdymo kalei reikia nuplauti šiltu vandeniu pilvą ir kūno dalį po uodega ir gerai išdžiovinti. Ilgaplaukėms kalėms reikia nukirpti plaukus aplink pieno liaukas ir lytinius organus.
Prieš gimdymą kalė atsisako maisto, nerimauja (neranda vietos, dažnai gulasi ir stoja, dejuoja), sunkiai kvėpuoja, dažnai prašosi į lauką.  Atsiranda vis stiprėjantys sąrėmiai, sukelti gimdos raumenų ir pilvo preso susitraukimų.
Prieš patį gimdymą atsidaro gimdos kaklelis. Šuniuojasi kalės dažniausiai gulėdamos ant šono. Po eilinio stipraus sąrėmio iš makšties pasirodo vaisius (dažniausiai galva į priekį ir placentinėje pūslėje). Paprastai kalė pasikelia ant priekinių kojų, pergraužia pūslę ir bambą, intensyviai aplaižo naujagimį ir pastumia jį prie spenių. Placenta išeina kartu su kiekvienu šuneliu arba vėliau.
Placentoje yra naudingų kalei imunoglobulinų, todėl ji stengiasi visas placentas suvalgyti. Kai gimsta daug šuniukų, dalį placentų reikia išmesti (leisti suvalgyti galima 1-3, priklausomai nuo kalės dydžio), kad kalė nepradėtų viduriuoti.
 Dažniausiai kalė pati susitvarko su naujagimiais, reikia tik būti šalia, ir, reikalui esant, padėti. Nusiplovę rankas muilu ir dezinfekavę, perplėškite vaisiaus pūslę ir pirmiausiai išlaisvinkite šuniuko snukelį, kad jis vietoj oro neįkvėptų vaisiaus skysčių ir neuždustų. Perriškite bambos virkštelę 2-3 cm žemiau pilvo ir perkirpkite. Kirpimo vietą reikia prideginti dezinfekuojančiu skysčiu. Po to sausai nušluostykite šuniuką, duokite kalei ji aplaižyti ir pridėkite prie spenio.
Šuneliai gimsta kas 15-20 minučių, bet normaliai tarpas gali būti ir 1,5-2 valandos. Pats gimdymas tęsiasi nuo kelių valandų iki paros. Jeigu gimdymas vyksta nenormaliai (ilgiau negu parą, silpni sąrėmiai ir stangos, kalė pasidarė silpna ir apatiška, bet šunelių viduje dar yra) reikia nedelsiant kreiptis į veterinarijos specialistą.
 Kai gimdymas pasibaigia, visi šuniukai prisižįsta pieno ir kalė pailsi, jai reikia šiltu vandeniu apiplauti pilvą, sritį aplink lytinius organus ir kitas užterštas vietas, sausai aptrinti kūną ir pakeisti guolį.
Maitinančiai kalei reikalinga atidesnė priežiūra. Po gimdymo 1-2 savaites (kartais ilgiau) pastebimos išskyros iš gimdos, iš pradžių tamsios, vėliau šviesesnes ir pabaigoje skaidrios. Jeigu po savaitės išskyros dar tamsios, o tuo labiau nemalonaus kvapo (normaliai išskyros turi būti be kvapo ir iškart po gimdymo) reikia kuo skubiau kreiptis į veterinarijos specialistą.
Kad šuniukai savo aštriais nagučiais nesužalotų motinos spenių, priekinių kojyčių nagų galiukus reikia nuolat patrumpinti.
Šuniukus nuo motinos galima atskirti maždaug nuo 30-45 dienos
|
|
IGIMTI SUSIRGIMAI
| |
| |
| Įgimtos ligos |
|
|
Pagrindinė šunų selekcijos kryptis yra įvairių anomalijų ir susirgimų, turinčių paveldėjimo prigimtį, profilaktika ir pašalinimas iš veislės.Tokie reiškiniai gali greitai plisti veislėje ir pasireikšti išsigimimais, šuns gyvybingumo sumažėjimu ir reprodukcinės funkcijos pablogėjimu.
Šiuo metu yra aptikta daugiau nei 57 daugumos veislių anomalijų ir ligų.
Pagrindinis paveldimų ligų ir anomalijų faktorius – mutacinis procesas, sukeliantis geninius (taškinius) ir chromosominius pokyčius.
Dabartinėmis sąlygomis mutageniniai faktoriai gali būti kai kurie vandens ir maisto toksiniai agentai.
Kai kurios anomalijos gana plačiai paplito: kriptorchizmas, dubens sąnario displazija, dantų sistemos ydos, regos defektai, išvaržos, medžiagų apykaitos sutrikimai (diabetas, nutukimai), epilepsijos ir kiti.
Mutantiniai genai, sukeliantys gyvūno mirtį, vadinami letaliniais.
Anomalijos plinta dėl nesistemingo imbridingo. Reikia žinoti, kad dominantinis anomalijos genas gali sukelti gyvūno mirtį arba regos ir klausos defektus. Pvz., sukergus du marmurinius šunis, yra didelė tikimybė, kad gimę šuniukai išaugę bus akli ir kurti.
Kai kurios paveldimos ligos:
- Odos ligos:
- Jungiamojo audinio displazija. Pasireiškia odos ir periferinių kraujagyslių trapumu, lengvai plyšta, susidaro randai;
- Plikumas;
- Akių ligos:
- Afaksija – lęšiuko nebuvimas, pasitaiko senbernarams;
- Katarakta;
- Trečiojo voko išsivertimas;
- Glaukoma. Paplitusi tarp amerikiečių kokerspanielių ir biglių;
- Vištakumas;
- Lęšiuko pasislinkimas;
- Tinklainės displazija;
- Tinklainės atrofija;
- Skeleto ligos:
- Dubens sąnario displazija – šlaunikaulio galvutės deformacija. Pasireiškia šlubavimu, šlaunies raumenų atrofija, skausmais judant. Diagnozuojama rentgenu;
- Šlaunikaulio degeneracija;
- Epifizarinė displazija;
- Girnelės išnirimas. Pasitaiko smulkių veislių šunims;
- Hipofizarinė mažaūgystė – pasireiškia 1-2 mėnesių amžiaus. Nustoja augti ir miršta. Priežastis – hipofizio nepakankamumas. Pasitaiko vokiečių aviganiams ir Karelijos laikoms;
- Fibrozinė displazija – priekinių galūnių sutinimas, šlubavimas nuo 5-7 mėnesių amžiaus;
- Ahondroplazija – galūnių sutrumpėjimas (basetai, taksai);
- Alkūnės sąnario išnirimas;
- Stuburo sutrumpėjimas;
- Tarpslankstelinių diskų išvaržos;
- Stuburo deformacijos;
- Stuburo osteochondrozė;
- Nervų sistemos ligos:
- Ataksija, sukeliama centrinės nervų sistemos degeneracijos;
- Visiškas idiotizmas;
- Smegenėlių ataksija – pasireiškia 9-16 savaičių amžiaus galvos ir galūnių drebėjimu;
- Epilepsija;
- Mielopatinis paralyžius;
- Lipofuscinozė – viena iš idiotizmo formų;
- Kraujo sistemos ligos:
- Hemolizinė anemija. Pasireiškia metų amžiaus, susijusi su fermentų trūkumu eritrocituose;
- Hemofilija. Krešėjimo faktoriaus kraujyje trūkumas. Serga patinai, kalės yra nešiotojos;
- Autoimuninės ligos:
- Priežastis – skydliaukės ir sėklidžių hormonų nepakankamumas;
Rimta anomalija yra kriptorchizmas (vienpusis ar dvipusis) – kiaušinėlių nenusileidimas į kapšelį. Tokie patinai netinka veisti. Kalės taip pat yra kriptorchizmo nešiotojos.
|
|
|
|
|
APIE LIGAS
| |
| Šunų sarkoptozė (niežai) |
|
Sarkoptozė, arba šunų niežai, labai užkrečiama parazitinė odos liga. Ją sukelia mikroskopinės odos erkutės (lot. sarkoptes canis). Rausdamos šuns odoje tuneliukus ir išskirdamos seiles bei palikdamos išmatas, šios erkutės sukelia stiprų niežulį.
Odos erkės visą savo vystymosi ciklą praleidžia šuns odoje, o kitoje aplinkoje išgyvena vos keletą dienų. Kontaktuodami su sergančiais gyvūnais žmonės dažnai tampa šalutiniu šio parazito „šeimininku“. Sarkotpinės erkutės negali daugintis žmogaus odoje, tačiau, čia patekusios, stipriai sudirgina bei sukelia niežulį - jų medžiagų apykaitos produktai veikia kaip alergenas.
Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje: rausia tuneliukus, deda kiaušinėlius, iš jų išsiritusios lervutės po kelių nėrimosi stadijų tampa suaugusiomis erkėmis.
Niežais užsikrečiama kontaktiniu būdu. Inkubacinis periodas, per kurį nuo užkrato pradžios prisidaugina pakankamai daug erkių ir išryškėja ligos požymiai, trunka 2–8 savaites, todėl sunkoka nustatyti užkrato šaltinį. Ypač greit ši liga plinta, jei sergantis šuo patenka į didesnes gyvūnų susibūrimo vietas – dresūros aikšteles, šunų parodas arba viešbučius.
Pagrindinis ligos požymis – intensyvus ir vis stiprėjantis niežulys. Šuo kasosi vis stipriau ir stipriau. Tai gyvūną labai išvargina, jis tampa neramus, liūdnas, blogiau ėda, neramiai miega. Palietus niežtinčias vietas, įnirtingai kasosi, kartais griūva ant šono arba nugaros ir trinasi į žemę. Būdingas požymis – palietus arba pakasius ausies kraštą, šuo pradeda kasytis priešingos pusės užpakaline koja. Pirmieji židiniai paprastai atsiranda ant ausų išorinių kraštų, alkūnių ir kulnų, snukio, papilvės. Vėliau atsiranda antriniai požymiai – paraudimai, šašeliai, odos pleiskanojimas, išryškėja išplikusio kailio ploteliai. Negydomas gyvūnas gali nuplikti, oda - sustorėti, užsidengti storu pleiskanų sluoksniu, skilinėti ir infekuotis. Negydoma odos infekcija gali baigtis kraujo užkrėtimu.
Neretai ši liga painiojama su alerginiu dermatitu, todėl, vartojant antialerginius vaistus, nepagerėja. Sarkoptozė būtinai turi būti diferencijuota nuo kitų parazitinių bei alerginių odos ligų.
Užsikrėtusio šuns šeimininkui bei jo šeimos nariams dažnai atsiranda niežtinčios rausvos dėmelės arba pūslelės ant pilvo, rankų. Išgydžius šunį, išbėrimai savaime dingsta.
Susirgimą diagnozuoja veterinarijos gydytojas pagal klinikinius požymius bei mikroskopinį odos skutenų tyrimą. Skutenose erkes aptik |
| Today, there have been 1 visitors (2 hits) on this page! |
|
|
|
|
